Kad Šventosios Dvasios galia būtumėte pertekę vilties (Rom 15, 13b)
2025 m. rugsėjo 12-14 d. Vroclave vyko tarptautinis animatorių kongresas. “Sutuoktinių susitikimų” animatoriai iš įvairių šalių apmąstė, ką kiekvienam asmeniškai, poroje ir bendruomenėje reiškia būti Vilties piligrimu. Dalinamės Lietuvos delegaciją lydėjusio kunigo Alberto Kasperavičiaus įspūdžiais:
Rugsėjo 12-14 dienomis dvi sutuoktinių poros ir aš, kunigas, iš Lietuvos dalyvavome Vroclave vykusiame Sutuoktinių susitikimų judėjimo tarptautiniame kongrese. Mano patirtis – naujoko patirtis. Tokio pobūdžio renginyje užsienyje teko dalyvauti pirmą kartą, tad viskas buvo nauja, žvelgiau didelėmis akimis ir klausiausi ištemptomis ausimis. Tiesa, klausytis buvo ne visai lengva…
Nuostabiausia buvo tai, kad renginys Vroclave atliepė šių metų kvietimą būti Vilties piligrimais. Mes, penkių asmenų grupė, ir visi ten susirinkę, manau, tokie ir buvome. Tokie buvome mes, lietuviai, atkeliaudami per visą Lenkiją ten, kur laukė apsistojimui skirtos studentiškos, kompaktiškos ir jaukios patalpos nakvynei studentų bendrabučiuose. Kur laukė mano bendrakeleiviams Jonams, Ramintai ir Gražinai jau pažįstami judėjimo bičiuliai, ypač motiniškai šiltas Irenos Gžybovskos pasveikinimas. Laukė vakarienė, o tada Aula, kurioje išvydome visus susirinkusius kongreso dalyvius. Vakarinis susitikimas davė kryptį: Kas aš esu, kur einu, ko tikiuosi? Tada laukė Mišios erdvioje gotikinėje bažnyčioje, ir … poilsis.
Šeštadienio diena buvo intensyvi, bet nenuvarginanti. Labai gerai, kad pranešėjų liudijimai buvo iš anksto paruošti ir išversti. Tie liudijimai įvedė į Vilties piligrimystės kelią. Klausant kitų kraštų liudijimų: latvių, lenkų, šveicarų lydėjo jausmas, kad taip sava, lyg jie dalintųsi ir mūsų Lietuvoje gyvenančių porų aktualijomis. Šį rytmetį gera buvo tarp liudijančių porų išvysti ir Ramintą su Jonu, išgirsti jų ramų, išlaikytą ir kartu gilų liudijimą. Tiesa, tik ukrainiečių liudijimai buvo nuspalvinti kiek kitokia nuotaika – karo sielvartų ir taikos lūkesčių. Klausant jų buvo juntama, kad tie paprasti herojiškos tautos žmonės šiais vilties piligrimų
metais keliauja kankinystėje, ir kad ši tauta dėl savo ateities grumiasi ne tik ginklais (kaip žiniasklaidoje kasdien girdime), bet ir savo dvasia. Net ir žodis „viltis“ jų kalba tai perteikia: na-dia (link veiksmo). Per klausomus liudijimus, per rašymą, per pasidalinimus aiškiai išryškėjo mintis, kad viltis yra susijusi ne tik su emocinių (ar kitokių) lūkesčių patenkinimu, bet jos pagrindas mums, tikintiesiems yra daug gilesnis ir daug stipresnis. 
Prisimintas popiežius Benedinktas XVI, kuris teigė, kad Vilties pagrindas yra Dievas, kupinas Meilės mums ir tyliai, kantriai, švelniai ugdantis augti viltyje, ypač tada, kai susiduriame su sunkumais, tenka patirti kančią ir išgyventi lūkesčių neišsipildymą dabartyje. Šeštadienio priešpietinio laiko temos kvietė mokytis vilties ir augti viltyje. Popietiniuose pasidalinimuose buvo atsigręžta į dialogą, Sutuoktinių susitikimų charizmą, kuri ne tik kuria bendrystę, bet pasirodo, gali būti nešanti viltį, tapti raktu į pilnatviškesnį asmens, sutuoktinių poros ir visuomenės gyvenimą. Viena iš besidalinančių porų apie tai pastebėjo: „ dialogas – tai galimybė ne tobulai, bet laimingai santuokai.“
Jei iki šeštadienio vakaro buvome apsupti tik pastatų, keliaudami į vakarines Mišias šv. Mato bažnyčioje turėjome progos pasinerti į šurmuliuojantį vakarinio (o ir naktinio) Vroclavo gyvenimą. Vėl mūsų laukė gotikinės bažnyčios apgaubiantys skliautai, jauki prietema, Dievą šlovinantys kongreso dalyviai ir svarbiausia – Jėzus, kurį šįkart Mišiose dalyvaujantys galėjo priimti abiem eucharistiniais pavidalais. Po Mišių norintiems dar buvo pasiūlyta ekskursija po Vroclavo senamiestį, į kurią visi mes iš Lietuvos mielai įsijungėme.
Sekmadienio rytas pasitiko tirštu rūku už lango. Tada, jau su lagaminais palikus studentų bendrabučio patalpas, vėl laukė pusryčiai, ir penktasis susitikimas, kviečiantis mus, Vilties piligrimus, misijai. Manau, jog daugeliui dalyvių, jau seniai įsijungusių į mūsų judėjimą, buvo brangu išvysti į auditoriją prabylančius Jeržį ir Ireną Gžybovskius, kurie iki tol kongrese buvo tyliai, kaip tėvai šalia suaugusių savo gausių vaikų. Dabar jie labai mielai pristatė dviem knygomis išleistą Sutuoktinių susitikimų judėjimo istoriją.
Kongresui artėjant prie pabaigos, dalyviai buvo pakviesti pasidalinti įžvalgomis, išgyventomis patirtimis, kurias jie galėjo išsakyti, kaip ir per visą kongresą, verčiant spontaniškai kalbą dirbtiniam intelektui ant auditorijos sienos. Ta proga pasidalinimus greta kitų tarė ne tik Jonas M., bet ir Arūnas su Regina, bei Saulius su Rita, kuriuos per visą kongreso eigą buvo malonu matyti ekrane, kai vykdavo bendrieji susitikimai. Po aptarimo buvo tarta daug šiltų žodžių organizatoriams, sukūrusiems mums šiltą ir nuotaikingą atmosferą kongrese, o tada dar laukė sekmadieninės šv. Mišios, pietūs, jautrūs atsisveikinimo gestai ir, žinoma, kelionė namo… Šauniai Jono M. ne tik nuvežti į Vroclavą, bet ir parvežami, atrodo nepajutome, kaip po neilgų 8 valandų kelio pasiekėme Kauną. Sugrįžome į kasdienybę – tikrąją Vilties piligrimystės vietą.
Kun. Albertas Kasperavičius